Pakeliaukim bent virtuvėje. Kvapais nusikelkime ten, į Europos pakraštį, kur šilta, kur figos ant medžių auga, ir nereikia grauži kietų it obuoliai iš prekybos centrų; nukeliaukim ten, kur alyvuogės auga, kur spaudžiamas puikus aliejus, kur jis gaminamas su žolelėmis, su prieskoniais ir įsigyti jo galima net pilstomo; nusikelkim ten, kur sūris šviežias - ar ilgiausiai subrandintas; ten kur galima nuolat rasti šviežių žalumynų ir prieskonių...

 

Pagavau :)
Maža smulkmenėlė, bet taip gražiai nubėgo, kad negalėjau neįamžinti :)

Šiaip jau viskas ėjosi sklandžiai. Tiesa, kepiau vakare, tai ir nuotraukos nebus labai įspūdingos, vien dėl apšvietimo. Bet ką jau... Originalus receptas patarė nepjauti riestainių, kol pilnai neatvės. Nesusilaikiau, atsikandau dar šilto, ir... Iš tikrųjų! Šiek tiek nusivyliau. Tikrai nebuvo skanūs. Na, o jau ryte... Žodžiu, jei prasta nuotaika iš pat ryto, rekomenduoju naminį šviežią riestainį (aišku, būtinau atvėsusį :)) - nuotaika kaip man pagerės ;)


Plikyti riestainiai
(12 dideliųųų riestainių)

Reikės:
*6-8 puodelių duoninių miltų;
*4 šaukštų sausų mielių;
*6 šaukštų cukraus arba šviesaus medaus;
*2 šaukštelių druskos;
*3 puodelių karšto vandens;
*Šlakelio augalinio aliejaus;
*4,5 litro vandens;
*3-5 šaukštų cukraus;
*kelių saujų kukurūzų miltų.

Mielių tikrinimas:
Į maišymo dubenį įpiltie 3 puodelius karšto vandens. Vanduo turi būti karštas, bet ne per karštas – toks, kad nekentėdami galėtume išlaikyti pirštus kelias sekundes. Suberti cukrų arba sudėti medų ir išmaišykite pirštais arba metaline šluotele, kol cukrus (medus) ištirps. Suberti mieles ir išmaišyti, kad ištirptų.
Palaukti apie 10 minučių, kol mielės atgis ir pradės augti. Tai mielių „tikrinimas“, kad įsitikintume jų gyvybingumu. Jei šį etapą praleisite, gali būti, kad pradėsite gaminti riestainius su negyvomis mielėmis ir jie gausis kieti. Mielės yra geros, jei pradeda putoti ir skleisti salsvą, lengvai primenantį alų, kvapą.

Į mielių ir vandens mišinį suberti apie 3 puodelius miltų, druską ir pradėti maišyti. Geriausia tai daryti rankomis, kad pajaustumėte tešlos konsistenciją. Jeigu rankų teptis nenorite, galite maišyti mediniu šaukštu. Įmaišius 3 puodelius miltų, tešla turi pradėti darytis tiršta. Toliau miltų dėti po pusę puodelio ir, po kiekvienos porcijos, prieš dedant daugiau miltų, gerai išmaišyti. Kuo tirštesnė darosi tešla, tuo mažiau dėti miltų vienu kartu.
Tešlą minkyti dideliame plačiame dubenyje arba ant švaraus, sauso, plokščio paviršiaus. Pabarstyti dubenį arba minkymo paviršių sauja miltų ir pradėti minkyti. Jei tešla limpa prie rankų ar paviršiaus, įberti truputį miltų. Minkyti tol, kol tešla taps graži ir stangri. Tam gali prireikti 8-10 minučių. Ji bus gana elastinga, bet sunki ir kietesnė negu įprasta duonos tešla. Kita vertus ji neturi būti ir per sausa, ji turi lengvai išsitempti neplyšdama.







Tešlos išeina tikrai nemažai, todėl patogiausia minkyti tiesiog ant stalo.






Tešlą sudėti į lengvai aliejumi pateptą dubenį ir uždengti švariu drėgnu rankšluosčiu. Pavartykite tešlą dubenyje, kad visas kamuolys pasidengtu plonu aliejaus sluoksneliu. Tai padės jai neišdžiūti.
Padėti dubenį į šiltą, bet nekarštą vietą, kurioje nėra skersvėjų. Palikite kilti kol tūris padvigubės. Idealiausia temperatūra mielėms kilti yra 25 laipsniai.






Galvojau, kad ir vėl pabėgs. Nepabėgo. Ir čia jau gal net ne padvigubėjo, o patrigubėjo :)







Kol tešla kyla užvirinti 4,5 L vandens. Kai vanduo beveik užvirs, suberti cukrų ir sumažinti ugnį tiek, kad vanduo lengvai burbuliuotų – jo paviršius turi beveik nejudėti.
Kai tešla pakils, išversti ją ant stalviršio, pakumščiuoti ir greitai padalinti į tiek dalių, kiek riestainių norite gauti. Iš šio kiekio išeina apie 12. Riestainius formuoti galima dviem būdais. Pirmuoju būdu tešlos kamuoliukas suplojamas, jo viduryje pirštu padaroma skylė ir tešla „išverčiama“ per ją.








Iš pradžių įspausti duobutę...













...tada toje vietoje padaryti skylutę...













...ir tešlą "išversti" pro tą skylutę.






Antruoju būdu iš tešlos padaromas ilgas ritinėlis – „gyvatė“ ir sujungiami jo kraštai. Šis būdas keblesnis, nes galus reikia sulipdyti labai kruopščiai, kad jie neatsiskirtų verdant.
Įkaitinti orkaitę iki 200 laipsnių C.
Kai visi riestainiai suformuoti, leisti jiems 10 minučių „pailsėti“. Jie pradės po truputį kilti. Idealiu atveju jų tūris padidės ketvirčiu.








Dideli jie man atrodė jau dabar. Bet vėliau dar labaiu iškils :)






Tada riestainius po 2-3 mesti į karštą vandenį. Žiūrėti, kad jų puode nebūtų per daug.
Pirmiausia riestainiai turi nugrimzti į puodo dugną, tada išplaukti į paviršių. Riestainiai gali ir nenugrimzti pilnai, o plūduriuoti. Jei taip nutiktų, jų tekstūra labiau primins duoną, o ne plikytą riestainį.
Riestainiui išplaukus į paviršių pavirti apie 3 minutes, tada apversti kiaurasamčiu ir virti dar 3 minutes.








Kažkaip nenorėjo man jie nugrimzti. Bet skoniui tai, manau, nepakenkė.





Po to riestainius išgriebti iš vandens ir sudėti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio. Dėl vandenyje esančio cukraus riestainiai turi gautis dailūs ir žvilgantys. Taip išvirti visus riestainius.Riestainių paviršių galima barstyti kuo tik norite: sezamo, moliūgo ar saulėgrąžų sėklomis, aguonomis, riešutais, avižomis ir t.t.
Barstyti reikia prieš kepant. Tuomet kai riestainiai bus sudėti į skardą, aptepti jų paviršių kiaušinio, išplakto su 3 VŠ ledinio vandens, plakiniu ir pabarstyti norimu priedu.







Kiaušiniu netepiau, tik vandeniu. Ir dar prieš dedant į skardą, nes norėjau, kad sezamai būtų iš abiejų pusių.






Dvi kepimo skardas pabarstyti kukurūzų miltais, sudėti į jas paruoštus riestainius ir pašauti į karštą orkaitę. Kepti apie 25 minutes. Tada išimti iš orkaitės, apversti ir kepti dar 10 minučių. Tai padės išvengti „plokščiapadžių“ riestainių.







Gražiai kepa. O kvapas koks namie!







Išėmus iš orkaitės ataušinti ant grotelių. Nebandyti perpjauti riestainių kol pilnai neatauš! Karštų riestainių minkštimas kaip vata ir bjauriai pjaunasi.






Ir iškepė! Kvapas nerealus, atrodo irgi nerealiai, o skanu jau kaip! Aišku, iš ryto... :)







Skanučiai, ne kitaip. Čia vienas tokių maistų, kur valgai ir taip malonu, taip miela ir ne dėl kažkokių pompastiškų skonio gamų, o dėl...   paprastumo? Galbūt. Gaminti juos tikrai nėra taip paprasta (bet lengviau negu atrodo :)), o valgant skonis kažkuo panašus į duoną. Senoviškos tokios... - kaip kad tėtis nostalgiškai išsireiškė paragavęs. Jam labai patiko, na o dabar laukiu J., įdomu, ką jis sakys paragavęs :)) Ir dar keletas nuotraukų pabaigai:



 

 

Puikus vaistas nuo peršalimo - gėrimas su svarainiais. Tereikia iš jo pašalinti sėklas su sėklalizdžiais, sutrinti su medumi ir šiuo mišiniu paskaninti mėgstamą arbatą. Paprasta, tačiau veiksminga (man visada buvo priimtinesni natūralūs gydymosi būdai, nes jie veikia daug švelniau ir neturi aštrių šalutinių poveikių).
 

Žodžiu, svarainiai - ne tik sveika, bet ir skanu. Ir naudinga. Ir be galo gaila, kad, soduose jiems taip gerai augant, nevisada suspėjam pasinaudoti jų teikiamomis savybėmis. Ką gi, šį kartą bus ir mano duoklė Skanioms Savaitėms, nes su tortu nesuspėjau, kad ir kaip stengiausi. Ech... Valgykim svarainius ir būkim sveiki! (čia buvo beveik tostas :)))

 

Derlingi Vasaros plaukai 
Kviečių bangom į žemę krito. 
Tu rankoj degančioj laikei 
Akordus apgaulingo ryto.

Auksinės žirklės tingiai kirpo 
Dangaus avis. Šnerėjo varpos. 
Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo 
Nebijančios numirti arfos.

Upelis bėgo pagal liepą, 
Virpėdamas visom stygom. 
Undinė juokdamasi liepė 
Pašokt melodijom nuogom.

Klajūnas muzikas girdėjo 
Balsus dangaus, vandens ir javo 
Ir juos simfonijon sudėjo, 
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.

-Svečių namai "Vasara"

-Sveikinimai